Juvelyrikos mokyklą „Vilnensis“ (@jewelryschoolvilnensis) pastebėjau eidamas pasigrožėti Stiklių gatvės papuošimais. Pro langą pastebėjau prie staklių palinkusius žmones, prisiminiau, kad užsiimu procesų fotografija, sudėjau „1 + 1“ ir supratau, kad noriu užfiksuoti tai, ką ten žmonės dirba. Labai noriu.
Kitą dieną pasibeldžiau į duris, kurias atodarė Darijus Gerlikas. Papasakojau, kas esu ir ką darau. Kalbėjau užsivedęs, daug gestikuliavau…O jis sėdėjo, ilgai mąstė ir nesupratau, ar mano istorija jo neįtikina, ar šiaip neatrodau patikimas, kad į savo „namus“ įsileistų.
Galiausiai, ištaisęs kiek įmanoma rimtesnę miną, tarė „žinai, tau reikia pačiam pabandyti ir RAMIAI padirbėti. Rytoj kaip tik turiu atvirų durų dieną“.
Oki doki. Susitarėm. Kitą dieną atvykstu nusiteikęs kažką pazulinti, kažką pagręžti ir pan…Jokių lūkesčių, iškyrus norą suprasti, kaip daugmaž dėliojasi procesai. O galiausiai išvykstu po poros valandų su SAVO GAMYBOS SIDABRINIU ŽIEDU (rasite galerijoje), kurį ir dabar išdidžiai nešioju ant piršto!
Taip, jis toli gražu nebuvo tobulas, sujungimą su suvirinimo aparatu (ar taip vadinasi????:) ) darė Darijus, o ne aš, nu bet vistiek! Atradimas, kad kartais viskas yra daug paprasčiau nei mes įsivaizduojame, darkart trenkė per kaktą ir priminė man mano misiją – per procesų fotografiją supažindinti žmones su juos supančiais, bet, natūralu, ne taip jau lengvai prieinamais procesais. Sklaidyti mitus.
Kaip pamačiau vėliau, jau „tikrosios“ fotosesijos metu (pirmą kartą pats gaminau ir tik truputį fotografavau, o antro apsilankymo metu jau fiksavau gerokai pažengusias juvelyres), tam, kad kažką sukurtum, reikia būti čia ir dabar. Visiškai nurimti, apie nieką negalvoti ir pasinerti tik į savo kūrybinį procesą…Kadangi fotografuojant man be galo svarbu, kad žmogus nejaustų diskomforto dėl fotoaparato, aš ėjau prie kiekvienos merginos (taip, dirbančių vyrų ten nebuvo…) ir klausiau, kas ją atvedė iki šių staklių. Tiesiog kalbinau.
Išskirstyčiau jas į dvi dalis – vienos jau seniai atrado juvelyriką ir ja gyvena, kitos dar tik atranda. Ne tik juvelyriką, bet ir save. Savo vidinį balsą. Ką jis joms kužda? Koks turėtų būti tolimesnis jų gyebnimo kelias?
Taip, kūryba sutelkia labai įdomių žmonių. Esu labai joms dėkingas už jų atviras istorijas bei galimybę iš labai arti fiksuoti kūrybinį procesą.
Atskiras pasakojimas turėtų būti skirtas ir Darijui – mokyklos vadovui, kuris savo šiluma ir kantrybe, tikiu, ne vienam mokiniui įžiebė aistrą juvelyrikai. Mes bendravome tik kokias 4 valandas, bet tikrai žinau – jei norėčiau mokytis juvelyrikos, eičiau tik čia. Tiesa, laisvų vietų, girdėjau, nelabai turėjo tuo metu, bet ko norėti – juvelyrika ir negali būti lengvai prieinama. Jei neturėsi kantrybės išlaukti laisvos vietos, vadinasi neturėsi kantrybės ir sukurti meno kūrinį!
O vaizdai – išties išburia. Čia pamačiau tai, ko nesu regėjęs ar girdėjęs – iš vaško čia daromi žiedai, kurie vėliau tarnauja kuriant būsimo metalinio žiedo formą, čia deginama, čia zulinama, gręžiama, šlifuojama…O dar tas nuostabus darbinis bardakas – dievinu tai! Jei tik yra kantrybės – imkite ir nerkite į juvelyriką. Čia laukia atradimų kupinas kūrybinis procesas ir nuostabūs (bei labai kantrūs žmonės).
Galite užsukti ir į vienos iš juvelyrių – Netu puslapį – gal užklius akis:)
Dar labai vertas dėmesio – kitos „mokinės“ (vienok, net ir labiausiai profesionalus kūrėjas visada bus mokinys, nes tik besimokantis žmogus gali tapti PRO) – Keep The Silence / Jewellery su Erika Kundavičiūtė priešakyje.
Vaškinį žiedą matėte „drožiant“ – Neringa Ze Zenkeviciene, kuri įkūrė FLOW 925 jewellery.
Taip pat čia sutikau kuriančią Gabriele Zen, o
Forma Natura Jewellery – erdvė, kur karaliauja Rasa Trapikaitė ! Eikite, grožėkitės ir užsisakykite, nes kiekviename kūrinyje rasite kūrėjo sielos dalelę! Aš rimtai!!!
